Kai kalbame apie siaubo filmus, dažnai giriamės, kad „nieko nebijome” ir „visus filmus galime pažiūrėti”. Bet tiesą sakant, yra tokių kūrinių, kurie tikrai gali priversti išjungti televizorių ir kelias naktis nemiegoti. Aš pati esu tikra siaubo filmų mėgėja, bet pripažįstu – kai kuriuos filmus tiesiog neįmanoma žiūrėti iki galo be rimtų pasekmių psichikai.
Per savo „karjerą” žiūrint siaubo filmus, susidūriau su tokiais kūriniais, kurie paliko gilų pėdsaką. Ne tik dėl kraujo ar šokiruojančių scenų, bet dėl to, kaip jie paveiks tave psichologiškai. Šiandien pasidalinsiu savo patirtimi ir papasakosiu apie tuos filmus, kurie tikrai išbandys tavo drąsą.
Kodėl kai kurie siaubo filmai paveiks labiau nei kiti
Pirma, kas daro filmą tikrai baisų, nėra tik kraujas ar šokiruojančios scenos. Aš pastebėjau, kad labiausiai paveiks tie filmai, kurie žaidžia su mūsų giliausiomis baimėmis. Pavyzdžiui, baimė prarasti protą, baimė būti kankinamam, baimė, kad niekas tavęs neišgirs šaukiant pagalbos.
Psichologinis siaubas veikia daug efektyviau nei bet koks „jump scare”. Kai filmas priverčia tave abejoti realybe, kai nebesupranti, kas tiesa, o kas ne – štai tada prasideda tikrasis košmaras. Aš iki šiol prisimenu, kaip po vieno tokio filmo kelias dienas dvejojau dėl savo pačios suvokimo.
Be to, labai paveiks tie filmai, kurie rodo dalykus, kurie teoriškai galėtų nutikti ir tikrame gyvenime. Supernatural dalykai – tai viena, bet kai filmas rodo žmogaus žiaurumą ar psichikos sutrikimus… Tai jau visai kita istorija.
Filmai, kurie tikrai išbandys tavo nervus
„Hereditary” (2018) – šis filmas mane tiesiog pribaigė. Pradžioje atrodo kaip šeimos drama, bet paskui… Oi, geriau net nepasakosiu. Tik pasakysiu, kad po šio filmo kelias savaites bijojau likti viena namuose. Toni Collette vaidyba tokia reali, kad pradedi tikėti, jog visa ši košmariška situacija tikrai vyksta.
„The Wailing” (2016) – korėjiečių siaubo filmas, kuris trunka beveik 3 valandas, bet nė minutės nejauti nuobodulio. Čia psichologinis siaubas susimaišo su mistika taip, kad iki pat pabaigos nesupranti, kas iš tikrųjų vyksta. Aš po šio filmo net sapnuoti pradėjau keistai.
„Midsommar” (2019) – šis filmas ypatingas tuo, kad didžioji dalis vyksta šviesoje, bet tai nedaro jo mažiau baisiu. Priešingai – kai matai visas šias siaubingas detales ryškioje dienos šviesoje, tai dar baisiau. Florencė Pugh čia vaidina taip, kad jos skausmas tampa tavo skausmu.
„Sinister” (2012) – šis filmas turi vieną iš baisiausių „jump scare” momentų, kokius esu mačiusi. Bet ne tik tai – visa atmosfera, tos senosios juostelės… Aš po šio filmo savaitę negalėjau užmigti be šviesos.
Ekstremaliausieji: filmai ne silpnų nervų žmonėms
Dabar apie tuos filmus, kuriuos tikrai rekomenduoju žiūrėti tik tuo atveju, jei esi 100% tikra, kad psichiškai pasiruošusi. Šie filmai nėra visiems – jie gali sukelti tikrų traumų.
„Martyrs” (2008) – prancūzų siaubo filmas, kuris keičia kryptį per pusę ir tampa kažkuo visiškai kitokiu. Nenoriu spoilerinti, bet pasakysiu tiek – šis filmas priverčia permąstyti visą siaubo žanrą. Aš jį žiūrėjau su pertraukomis, nes tiesiog negalėjau ištverti.
„A Serbian Film” (2010) – šio filmo net nerekomenduoju žiūrėti. Rimtai. Jis sukurtas ne tam, kad pabaidytų, o tam, kad šokiruotų ir traumuotų. Jei vis tiek nuspręsi žiūrėti, būk pasiruošusi bet kada išjungti.
„The House That Jack Built” (2018) – Lars von Trier kūrinys apie serijinį žudiką. Filmas toks disturbing, kad net Kanų festivalyje žmonės išėjo iš salės. Aš jį žiūrėjau namie ir vis tiek kelis kartus turėjau padaryti pertrauką.
Psichologinis siaubas: kai realybė tampa košmaru
Yra filmų kategorija, kuri mane paveiks labiausiai – psichologinis siaubas. Šie filmai nedaro tau fizinio skausmo, bet gali sugadinti miegą kelioms savaitėms.
„Black Swan” (2010) – nors tai ne klasikinis siaubo filmas, bet Natalie Portman personažo proto irimas pavaizduotas taip realiai, kad pradedi abejoti savo pačios suvokimu. Aš po šio filmo kelias dienas dvejojau dėl savo sprendimų.
„Shutter Island” (2010) – Leonardo DiCaprio filmas, kuris priverčia klausti savęs: o kas, jei aš irgi neadekvačiai suvokiu realybę? Šis filmas gali sukelti tikrų egzistencinių krizių.
„The Babadook” (2014) – australų filmas apie motiną ir sūnų, kurie susiduria su monstru. Bet tikrasis monstras čia ne tas, ką galvoji iš pradžių. Šis filmas parodė man, kad kartais baisiausias priešas gyvena mumyse pačiose.
Kaip pasiruošti ekstremaliems siaubo filmams
Jei vis tiek nusprendei išbandyti savo drąsą, štai keletas patarimų, kaip tai padaryti saugiai:
Žiūrėk su draugu ar draugais. Tikrai. Kai šalia yra kitas žmogus, filmas paveiks mažiau. Be to, galėsite aptarti pamatytą ir tai padės „išsikalbėti” baimę.
Pasiruošk „escape plan”. Žinok, kad bet kada gali išjungti filmą. Nėra jokio gėdos jausmo tame, kad nepabaigtum žiūrėti – savo psichikos sveikata svarbesnė.
Žiūrėk dieną, ne naktį. Aš išmokau šį pamoką sunkiuoju būdu. Kai žiūri siaubo filmą naktį, paskui sunku užmigti ir pradedi girdėti keistus garsus.
Pasiruošk „palliative” turinį. Po sunkaus siaubo filmo pažiūrėk kažką lengvo ir linksmo. Aš dažnai žiūriu komedijas ar animacinius filmus – tai padeda „išvalyti” smegenis.
Nepriversk savęs. Jei jauti, kad filmas per sunkus, tiesiog išjunk. Nėra jokio čempionato „kas ilgiau išlaikys”.
Ženklai, kad filmas tau per sunkus
Svarbu atpažinti, kada filmas pradeda daryti tikrą žalą tavo psichikai. Štai ženklai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį:
Jei pradedi jaustis fiziškai blogai – širdis daužosi, prakaitavimas, dusulys. Tai kūno reakcija į stresą ir geriau sustoti.
Jei pradedi abejoti realybe ar jaustis paranojiškai. Kai filmas priverčia klausti savęs „o kas, jei tai tiesa?”, tai jau per daug.
Jei po filmo negali užmigti arba sapnuoji košmarus. Viena naktis – normalu, bet jei tęsiasi ilgiau, tai jau problema.
Jei pradedi vengti tam tikrų vietų ar veiklų dėl filmo. Pavyzdžiui, bijoti eiti į rūsį ar likti viena namuose.
Kodėl mes vis tiek žiūrime tai, kas mus baugina
Galbūt klausi savęs – kodėl mes iš viso žiūrime siaubo filmus, jei jie mus taip paveiks? Aš sau šį klausimą užduodu nuolat.
Manau, kad siaubo filmai leidžia mums saugiai patirti ekstremalias emocijas. Gyvenime mes retai susiduriam su tikru pavojumi, o siaubo filmai leidžia pajusti adrenaliną ir baimę kontroliuojamoje aplinkoje.
Be to, kai išgyveni baimę ir „išlieki gyva”, tai duoda savitikrumo. Lyg įrodytum sau, kad gali susidoroti su sunkumais.
Dar viena priežastis – siaubo filmai dažnai paliečia filosofinius klausimus apie gyvybę, mirtį, žmogaus prigimtį. Jie priverčia mąstyti apie dalykus, apie kuriuos kasdienybėje negalvojame.
Tačiau svarbiausia – žiūrėk tik tiek, kiek gali pakelioti. Nėra jokio garbės ženklo už tai, kad pažiūrėjai patį baisiausią filmą. Yra tik tavo psichikos sveikata, kurią reikia saugoti.
Paskutinis žodis drąsuoliams ir atsargiesiems
Taigi, ar tu pakankamai drąsi šiems filmams? Tiesą sakant, tikra drąsa yra žinoti savo ribas ir jų laikytis. Aš per savo „karjerą” žiūrint siaubo filmus išmokau, kad nėra gėda sustoti, kai jauti, jog per daug.
Jei nusprendei išbandyti kokį nors iš šių filmų, prisimink – tai tik filmas. Bet jei jis paveiks tave per stipriai, tai irgi normalu. Mes visi skirtingi ir skirtingai reaguojame į tą patį turinį.
Svarbiausia – klausyk savęs. Jei filmas sukelia malonų jaudulį ir adrenaliną, puiku. Bet jei jis daro tikrą žalą tavo psichikai, geriau rask kitokį būdą pramogauti. Siaubo filmų pasaulis platus – visada rasi kažką, kas tiks būtent tau.
Ir atmink – tikrasis siaubas yra ne filme, o tavo galvoje. Todėl saugok ją ir būk atsargi su tuo, ką į ją įleidžiami. Gero žiūrėjimo… jei išdrįsi!
