Meilės filmai – tai tema, kuri niekada neišeina iš mados. Bet ne visi romantiniai filmai yra vienodi. Vieni rodo meilę kaip rožių žiedlapius ir saulėlydžius, kiti – kaip sudėtingą, kartais skausmingą, bet realų žmonių santykių labirintą. Šiandien noriu pasidalinti filmais, kurie atskleidžia meilės ir santykių tikrąjį veidą – su visais jo prieštaravimais, iššūkiais ir netikėtumais.
Kodėl verta žiūrėti filmus apie sudėtingus santykius
Žinote, kas man labiausiai patinka filmuose apie meilę? Ne tie momentai, kai viskas tobula, o tie, kai personažai susiduria su tikrais iššūkiais. Kai reikia priimti sunkius sprendimus, kai meilė susiduria su realybe, kai žmonės klysta ir mokosi iš savo klaidų.
Tokie filmai padeda mums geriau suprasti save ir savo santykius. Jie rodo, kad meilė – tai ne tik jausmai, bet ir darbas, kompromisai, kartais ir skausmas. Ir tai visiškai normalu. Žiūrint tokius filmus, dažnai pagalvoji: „O, taip, ir aš taip jaučiausi” arba „Dabar suprantu, kodėl taip nutiko”.
Klasika, kuri niekada nepasens
„Casablanca” (1942) – šis filmas man visada asocijuojasi su frazė „We’ll always have Paris”. Tai istorija apie meilę, kuri neįmanoma dėl aplinkybių, bet nuo to ne mažiau tikra. Humphrey Bogart ir Ingrid Bergman sukuria tokią chemiją, kad net po 80 metų žiūrint širdis plaka greičiau.
Kas man labiausiai patinka šiame filme? Tai, kad jis rodo: kartais mylėti reiškia paleisti. Rick’as galėjo kovoti už Ilsa, bet jis suprato, kad jos laimė svarbesnė už jo paties norus. Tai subrendusios meilės pavyzdys.
„Annie Hall” (1977) – Woody Allen’o šedevras, kuris keičia požiūrį į romantinių komedijų žanrą. Čia nėra laimingo pabaigos tradicine prasme, bet yra kažkas daug vertingesnio – tikras žmonių santykių atvaizdavimas.
Filmas rodo, kaip du žmonės gali mylėti vienas kitą, bet vis tiek nebūti skirti būti kartu. Ir tai ne tragedija – tai tiesiog gyvenimas. Alvy ir Annie išsiskiria, bet jie abu išmoko ir užaugo iš šių santykių.
Šiuolaikiniai meilės portretai
„Eternal Sunshine of the Spotless Mind” (2004) – šis filmas man visada kelia klausimą: ar norėtum ištrinti skausmingus prisiminimus apie meilę? Jim Carrey ir Kate Winslet vaidina buvusius mylimąjuos, kurie nusprendžia ištrinti vienas kitą iš atminties.
Bet štai kas nuostabu – net trindami prisiminimus, jie vėl vienas į kitą įsimyli. Tai rodo, kad tikra meilė stipresnė už logiką ar net už skausmą. Filmas mokina, kad skausmas ir džiaugsmas santykiuose eina ranka rankon, ir tai normalu.
„Her” (2013) – galbūt keisčiausias meilės filmas, kokį esu matęs. Vyras įsimyli į dirbtinį intelektą. Skamba keistai? Bet žiūrint suprati, kad tai iš tikrųjų apie vienišumą, ryšį ir tai, kas daro santykius tikrus.
Joaquin Phoenix’o personažas Theodore išgyvena tikrą meilę, nors jo mylimoji neturi fizinio kūno. Tai priverčia pagalvoti: kas iš tikrųjų svarbu santykiuose? Fizinis artumas ar emocinis ryšys?
Filmai, kurie keičia požiūrį į meilę
„Blue Is the Warmest Color” (2013) – šis prancūzų filmas pasakoja apie pirmos meilės istoriją tarp dviejų moterų. Tai ne tik LGBTQ+ tema – tai universali istorija apie tai, kaip meilė keičia mus, formuoja ir kartais sužeidžia.
Filmas trunka beveik tris valandas, bet kiekviena minutė verta dėmesio. Jis rodo meilės evoliuciją – nuo pirmojo susitikimo iki sudėtingo išsiskyrimo. Tai, kaip atskleidžiami personažai, tiesiog hipnotizuoja.
„Marriage Story” (2019) – Netflix’o filmas apie skyrybas, kuris paradoksaliai yra ir apie meilę. Scarlett Johansson ir Adam Driver vaidina porą, kuri skiriasi, bet vis dar rūpinasi vienas kitu.
Kas man labiausiai patiko? Tai, kad filmas nerodo nei vienos pusės kaip „blogos”. Abu personažai turi savo teisybę, abu daro klaidas. Tai labai realistiškas santykių atvaizdavimas – ne viskas juoda arba balta.
Netradiciniai meilės pasakojimai
„500 Days of Summer” (2009) – šis filmas nuo pat pradžių įspėja: „Tai ne meilės istorija”. Ir tai tiesa. Tai istorija apie tai, kaip mes kartais sukuriame iliuzijas apie santykius ir žmones.
Tom įsivaizduoja, kad Summer yra jo likimo moteris, nors ji aiškiai sako, kad nenori rimtų santykių. Filmas mokina svarbios pamokos: negalime priversti žmogaus mus mylėti, ir tai normalu.
„Lost in Translation” (2003) – Sofia Coppola sukūrė filmą apie ryšį, kuris sunku apibrėžti. Ar tai meilė? Draugystė? Kažkas tarp?
Bill Murray ir Scarlett Johansson personažai sutinka Tokijuje, abu jaučiasi vienišai savo gyvenime. Jų santykiai niekada netampa fiziniais, bet emocinis ryšys toks stiprus, kad palieka poveikį visam gyvenimui.
Ką galime išmokti iš šių filmų
Žiūrint šiuos filmus, suprantu, kad meilė – tai ne vienas jausmas, o visa jausmų gama. Džiaugsmas, skausmas, aistra, nusivylimas, viltis – viskas kartu. Ir tai gražu.
Štai keletas dalykų, kuriuos išmokau iš šių filmų:
- Meilė ne visada reiškia „kartu amžinai” – kartais žmonės ateina į mūsų gyvenimą tam tikram laikui, ir tai irgi vertinga
- Komunikacija – viskas – daugelis problemų kyla dėl to, kad žmonės nesikalba atvirai
- Negalima keisti kito žmogaus – galime mylėti žmogų tokį, koks jis yra, arba eiti toliau
- Skausmas – meilės dalis – be rizikos būti sužeistam, negali patirti tikros meilės
Kai titrai nuslenka žemyn
Žinote, kas man labiausiai patinka šiuose filmuose? Tai, kad jie nerodo meilės kaip pasakos. Jie rodo ją kaip tikrą, sudėtingą, kartais chaotišką, bet visada žmogišką patirtį.
Kiekvieną kartą žiūrėdamas šiuos filmus, atrandu kažką naujo. Galbūt todėl, kad pats keičiuosi, galbūt todėl, kad mano santykių patirtis plečiasi. Bet viena lieka nepakitusi – šie filmai primena, kad meilė, net ir sudėtinga, yra vienas gražiausių dalykų, kuriuos galime patirti.
Taigi, jei ieškote filmo vakarui, pasirinkite vieną iš šių. Tik pasiruoškite – gali tekti ir pašluostyti ašarą, ir nusišypsoti, ir pagalvoti apie savo gyvenimą. Bet ar ne dėl to mes ir žiūrime filmus?
