Tuja – tai spygliuotis, kuris lyg tylus sargybinis stovi daugelio namų kiemuose, formuodamas žalias sienas, apjuosdamas takus ar tiesiog puošdamas erdves savo ramia žaluma. Šis augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos ir Azijos, per šimtmečius tapo vienu populiariausių kraštovaizdžio architektūros elementų. Tačiau ne visi žino, kad tujų šeima yra gana plati ir įvairi – kiekviena rūšis turi savo charakterį, poreikius ir tinkamą vietą sode.
Vakarų tuja – klasikinis pasirinkimas
Vakarų tuja (Thuja occidentalis) yra tarsi seno, patikimo draugo – niekada nenuvils, visada atrodys oriai ir nepareikalaus per daug dėmesio. Ši rūšis natūraliai auga Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje ir puikiai prisitaikė prie mūsų klimato sąlygų.
Labiausiai žinoma ir mėgstama yra veislė ‘Smaragd’ (dar vadinama ‘Emerald’). Jos forma primena tobulą kūgį, o spygliai išlaiko ryškų žalią spalvą net ir žiemą. Ši tuja auga palyginti lėtai – per metus išauga apie 10-15 centimetrų, todėl puikiai tinka gyvatvėrėms, kurios neturi tendencijos greitai išaugti per didelės.
Kita populiari vakarų tujos veislė – ‘Brabant’. Ji auga kiek greičiau nei ‘Smaragd’, per metus gali išaugti iki 30 centimetrų. Jos forma šiek tiek platesnė, o spygliai žiemą įgyja lengvą bronzinį atspalvį. Jei norite greitai suformuoti aukštą gyvatvėrę, ‘Brabant’ bus puikus pasirinkimas.
Mažesniems kiemams ar konteinerių sodams tinka kompaktiškos veislės kaip ‘Danica’ ar ‘Globosa’. Jos formuoja apvalius, tankius krūmelius ir retai viršija metrą aukščio. Tokios tujos puikiai atrodo grupelėmis ar kaip akcentai gėlynuose.
Rytų tuja – egzotiškas grožis
Rytų tuja (Thuja orientalis), dar vadinama plokščiašake tuja, atvežta iš Kinijos ir Korėjos. Jos spygliai turi savitą tekstūrą – lyg mažyčiai ventiliatoriai, išsidėstę vertikaliose plokštumose. Ši ypatybė suteikia augalui unikalų, beveik ornamentinį vaizdą.
Rytų tujos dažnai pasižymi neįprastomis spalvomis. Veislė ‘Aurea Nana’ žavi auksiniu atspalviu, kuris yra ypač ryškus pavasarį ir rudenį. ‘Elegantissima’ jaunuose ūgliuose turi baltą kraštą, o ‘Rosedalis’ žiemą įgyja violetinį atspalvį.
Deja, rytų tujos yra kiek jautresnės šalčiui nei vakarų tujos. Joms reikia apsaugos nuo stiprių žiemos vėjų ir tiesioginių saulės spindulių žiemą. Tačiau jei sugebėsite sukurti tinkamas sąlygas, šie augalai atlygins nepaprastu grožiu.
Milžiniškoji tuja – didybės mėgėjams
Milžiniškoji tuja (Thuja plicata) savo gimtinėje, Šiaurės Amerikos vakarų pakrantėje, gali išaugti iki 60 metrų aukščio. Mūsų klimato sąlygomis ji, žinoma, tokių aukštumų nepasiekia, tačiau vis tiek gali tapti tikru kiemo milžinu.
Šios tujos spygliai yra blizgantys, tamsiai žali, o jų aromatas yra intensyvesnis nei kitų rūšių. Veislė ‘Atrovirens’ pasižymi ypač tankiu, tamsiai žaliu lapynu, kuris nekeičia spalvos žiemą. ‘Zebrina’ turi geltonų juostelių ant šakų, suteikiančių augalui margumo.
Milžiniškoji tuja mėgsta drėgmę ir derlingą dirvožemį. Ji gali augti ir pusšešėlyje, nors saulėtoje vietoje bus tankesnė. Jei turite erdvų kiemą ir norite sukurti įspūdingą žalią sieną ar vėjo užtvarą, ši rūšis bus puikus pasirinkimas.
Korejietiškoji tuja – retasis brangakmenis
Korejietiškoji tuja (Thuja koraiensis) yra tikras retenybes mūsų soduose. Ši rūšis natūraliai auga Korėjos kalnuose ir pasižymi išskirtine šaltio tolerancija. Jos spygliai yra sidabriško atspalvio apačioje, o viršuje – ryškiai žali, kas suteikia augalui savitą dviejų spalvų efektą.
Ši tuja auga lėtai ir retai viršija 8-10 metrų aukštį. Jos forma yra piramidės pavidalo, o šakos auga horizontaliai sluoksniuotai. Korejietiškoji tuja puikiai tinka kaip pavienio augalo akcentas arba mažose grupelėse.
Dėl savo retumo ir lėto augimo ši rūšis yra brangesnė nei kitos tujos, tačiau jos unikalus grožis ir atsparumas šalčiui pateisina investiciją.
Tinkamos vietos parinkimas ir dirvožemio paruošimas
Tujoms labiausiai tinka saulėta ar lengvai pavėsinga vieta. Pilnoje šešėlyje jos tampa retesnės ir gali prarasti savo charakteringą formą. Ypač svarbu apsaugoti augalus nuo stiprių žiemos vėjų, kurie gali išdžiovinti spyglius.
Dirvožemis turėtų būti gerai drenuojamas, bet kartu išlaikantis drėgmę. Tujos nemėgsta nei per sausų, nei per šlapių vietų. Idealus pH lygis yra 6,0-7,5, nors daugelis veislių toleruoja ir šiek tiek rūgštesnį dirvožemį.
Prieš sodinant verta paruošti duobę, kuri būtų dvigubai platesnė nei augalo šaknų kamuolys. Duobės dugną galima palaidoti kompostu ar gerai supuvusiu mėšlu. Jei dirvožemis sunkus, molėtas, pridėkite smėlio ar smulkių akmenukų drenažui.
Gyvatvėrėms sodinant, atstumai tarp augalų priklauso nuo pasirinktos veislės ir norimo rezultato. ‘Smaragd’ tujoms pakanka 60-80 cm atstumo, o greitai augančioms ‘Brabant’ – 80-100 cm. Jei norite greitai suformuoti tankią sieną, galite sodinti šiek tiek tankiau, bet ateityje gali tekti kai kuriuos augalus perkelti.
Sodinimo laiko pasirinkimas ir technika
Geriausias laikas tujoms sodinti yra ankstyvas ruduo – rugsėjo pradžia ar viduris. Šiuo metu dirvožemis dar šiltas, kas skatina šaknų augimą, o vėsesnis oras sumažina stresą augalui. Antra geriausia alternatyva – ankstyvasis pavasaris, kai praėjo šalnų pavojus, bet dar neprasidėjo intensyvus augimas.
Vasarą sodinti galima, bet reikės daug daugiau dėmesio laistymo ir priežiūros. Žiemą sodinimo darbų geriau vengti, nes šalnos gali pakenkti dar neįsišaknijusiems augalams.
Sodinant svarbu neužkasti šaknų kaklelio – jis turi likti tame pačiame lygyje, kuriame buvo konteinelyje. Per giliai pasodinti augalai gali pradėti pūti, o per sekliai – išdžiūti. Po sodinimo gerai palaistyti ir užkloti paviršių mulčiu – tai padės išlaikyti drėgmę ir apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų.
Jei sodinsite konteineriniuose augalus, atsargiai išimkite juos iš indo ir šiek tiek išvarpykite šaknis, ypač jei jos susivėlusios. Tai padės augalui greičiau įsišakninti naujoje vietoje.
Priežiūros subtilybės ir formos kūrimas
Tujos nėra itin reiklūs augalai, bet tam tikros priežiūros taisyklės padės jiems atsiskleisti visapusiškai. Laistymas ypač svarbus pirmaisiais metais po sodinimo. Vasarą, sausų periodų metu, tujoms reikia reguliaraus, bet ne per gausaus laistymo. Geriau laistykite rečiau, bet gausiau, nei kasdien po truputį.
Pavasarį naudinga pabarstyti kompleksinių trąšų spygliuočiams. Organinės trąšos – kompostas ar supuvęs mėšlas – taip pat puikiai tinka. Tačiau vengkite per didelių azoto kiekių rudenį, nes tai gali sumažinti augalų atsparumą šalčiui.
Genėjimas – tai menas, reikalaujantis kantrybės ir supratimo apie augalo augimo ypatumus. Tujas geriausia genėti ankstyvą pavasarį ar vasaros pradžioje, kai augalai aktyviai auga. Niekada nenukirpkite daugiau nei trečdalio metinio prieaugio.
Gyvatvėrėms formuoti pradėkite nuo viršaus – tai skatins šonų šakų augimą ir padės išlaikyti tankumą. Formuojant pavienius augalus, galite leisti jiems išlaikyti natūralią formą arba kurti geometrinius kontūrus. Atminkite, kad tujos atsikuria lėtai, todėl drastiški kirpimai gali ilgam sugadinti augalo išvaizdą.
Kai žalia siena tampa namų širdimi
Tujų pasirinkimas ir sodinimas – tai ne tik praktiškas kraštovaizdžio formavimo sprendimas, bet ir investicija į ateities ramybę. Šie augalai auga lėtai, bet užtikrintai, kasdien po truputį keisdami kiemo vaizdą ir kurdami vis jaukesnę aplinką.
Kiekviena tujų rūšis turi savo charakterį ir paskirtį. Vakarų tujos tiks tiems, kurie vertina patikimumą ir klasikinį grožį. Rytų tujos džiugins spalvų ir tekstūrų mėgėjus. Milžiniškoji tuja sukurs monumentalų vaizdą, o korėjietiškoji taps tikru sodo perlų.
Svarbu prisiminti, kad tujų sodinimas – tai ne vienos dienos darbas, o ilgalaikis projektas. Šie augalai formuos jūsų kiemo veidą dešimtmečius, todėl verta gerai apgalvoti jų vietą, rūšį ir priežiūros galimybes. Tačiau kai tuja įsišaknija ir pradeda augti, ji atlygins kantrybę savo nuolatiniu žalumu, oru ir tuo ypatingu jaukumu, kurį gali suteikti tik gyva žalia siena, auganti šalia jūsų namų.
Tegul jūsų pasirinkta tuja tampa ne tik kiemo puošmena, bet ir tyliu liudytoju šeimos gyvenimo akimirkų, keičiančiu spalvas kartu su metų laikais ir augančiu kartu su jumis.
