Tujos – tai tikri mūsų sodų karaliai, kurie puošia sklypus ištisus metus. Tačiau, kaip ir kiekviena gražuolė, jos reikalauja dėmesio ir tinkamos priežiūros. Vienas svarbiausių dalykų, kurį dažnai pamirštame, – tai tinkamas tręšimas. Juk norime, kad mūsų žaliosios gražuolės džiugintų akį ne tik šiemet, bet ir daugelį metų į priekį.
Kodėl tujos reikia tręšti?
Daugelis mano, kad tujos – tai tokie „neprašmatni” augalai, kurie auga savaime ir nereikalauja jokios priežiūros. Iš dalies tai tiesa, bet tik iš dalies. Taip, tujos yra gana atsparios ir nepretenzingos, tačiau jei norime, kad jos būtų tikrai gražios, tankios ir sveikos, be tręšimo neišsiversime.
Pirmiausia, tujos auga gana greitai, o tai reiškia, kad jos intensyviai naudoja dirvožemyje esančius maisto medžiagas. Ypač tai paveiks jaunus sodinukus – jie tiesiog „rijasi” visus maisto elementus, kad galėtų formuoti stiprų šaknų tinklą ir tankią lapiją.
Be to, dažnai tujas sodiname ne pačioje derlingiausoje vietoje. Kartais tai būna smėlėtas dirvožemis prie namo, kartais – vieta, kur anksčiau buvo statybos, ir žemė yra gerokai nukentėjusi. Tokiais atvejais tręšimas tampa ne prabanga, o būtinybė.
Kada geriausia tręšti tujas?
Čia labai svarbu nepersistengti ir nepadaryti daugiau žalos nei naudos. Tujų tręšimo kalendorius nėra toks sudėtingas, kaip gali pasirodyti iš pradžių.
Pavasaris (kovas-balandis) – tai pats geriausias laikas pradėti tręšimą. Kai tik sniegas ištirpsta ir žemė šiek tiek atšyla, tujos pradeda „busti” ir ruoštis aktyviam augimo sezonui. Būtent dabar jos labiausiai reikalauja azoto, kad galėtų formuoti naują žalią masę.
Ankstyvoji vasara (gegužė-birželis) – antrasis tręšimo etapas. Šiuo metu tujos jau aktyviai auga, todėl papildomas maisto medžiagų kiekis bus labai naudingas. Tačiau čia jau reikia būti atsargesnėms su azotu – per daug jo gali skatinti per intensyvų augimą, o tai rudenį gali tapti problema.
O štai rudenį tręšti azotu kategoriškai negalima. Kodėl? Nes azoto trąšos skatina augimą, o rudenį tujos turi ruoštis žiemai. Jei jos ir toliau augs, jauni ūgliai nespės sumedėti ir tiesiog išals.
Kokias trąšas rinktis tujoms?
Čia pasirinkimų tikrai netrūksta, ir kartais net galva svaigsta nuo visų tų pavadinimų parduotuvėje. Pabandysiu išaiškinti paprastai.
Kompleksinės mineralinės trąšos – tai, ko reikia pradedančiosioms. Ieškokite trąšų, skirtų spygliuočiams arba dekoratyviesiems krūmams. Jų sudėtyje paprastai yra subalansuotas NPK (azoto, fosforo ir kalio) kiekis, plius mikroelementai. Tokias trąšas patogu naudoti – paprastai pakanka 2-3 kartų per sezoną.
Organinės trąšos – mano asmeniškas favoritas ilgalaikiam poveikiui. Kompostas, gerai perėjęs mėšlas, specialūs organiniai granulės spygliuočiams. Šios trąšos veikia lėčiau, bet ilgiau, be to, pagerina dirvožemio struktūrą.
Mikroelementų kompleksai – ypač svarbūs, jei pastebite, kad tujų spygliai gelsta arba augalai atrodo „nuvargę”. Dažniausiai trūksta magnio ir geležies.
Kaip teisingai tręšti: praktiniai patarimai
Teorija teorija, bet praktikoje dažnai kyla klausimų. Štai keletas patarimų, kurie tikrai pravers:
Prieš tręšimą būtinai palaistyti. Sausą žemę tręšti – tas pats, kas bandyti ištirpinti cukrų sausame puodelyje. Trąšos tiesiog „degins” šaknis.
Trąšas barstyti ne prie pat kamieno, o aplink jį, maždaug 30-50 cm spinduliu. Būtent čia yra aktyviausi šakneliai, kurie ir absorbuoja maisto medžiagas.
Po tręšimo vėl palaistyti. Taip trąšos greičiau pasieks šaknis ir pradės veikti.
Jei naudojate skysto tipo trąšas, geriausia jas taikyti vakare arba debesuotą dieną. Saulėje skysta trąša gali sukelti nudegimus.
Ženklai, kad tujoms reikia papildomo maitinimo
Kartais tujos pačios „pasako”, ko joms trūksta. Reikia tik mokėti klausytis.
Spygliai gelsta – dažniausiai trūksta azoto arba geležies. Jei geltimas prasideda nuo apačios ir palaipsniui kyla aukštyn, tai natūralus procesas. Bet jei gelsta jauni ūgliai – tikrai reikia tręšti.
Augimas sulėtėjo – ypač pastebima jaunose tujose. Jos turėtų duoti 20-30 cm prieauglio per metus. Jei mažiau – galbūt trūksta maisto medžiagų.
Spygliai tamsėja, darosi rudi – gali būti per daug drėgmės, bet taip pat ir kalio trūkumas, ypač ruošiantis žiemai.
Retėja lapija – jei tujos darosi „pražirusios”, tai dažnai rodo bendrą maisto medžiagų trūkumą dirvožemyje.
Sezoniškumas ir specialūs atvejai
Ne visos tujos vienodos, ir ne visais metų laikais joms reikia to paties. Štai keletas niuansų, kuriuos verta žinoti:
Jaunos, ką tik pasodintos tujos reikalauja ypač didelio dėmesio. Pirmaisiais metais geriausia naudoti organines trąšas – jos švelnesnės ir mažiau tikėtina, kad „degins” dar neįsikūrusias šaknis. Tręšti reikia dažniau, bet mažesniais kiekiais.
Brandžios tujos (vyresnes nei 5 metų) gali apsieiti su rečesniu tręšimu. Pakanka 1-2 kartų per sezoną, bet didesniu kiekiu.
Gyvatvorės iš tujų – atskiras atvejis. Jos auga tankiai, konkuruoja tarpusavyje dėl maisto medžiagų, be to, dažnai jas kerpa. Tokias tujas reikia tręšti intensyviau – 3-4 kartus per sezoną.
Jei rudenį planuojate formuojamąjį kerpimą, po jo būtinai „pamaitinkite” tujas fosforo-kalio trąšomis. Tai padės joms geriau pasiruošti žiemai.
Mūsų žaliųjų gražuolių gerovės receptas
Tujų tręšimas – tai ne raketų mokslas, bet ir ne visiškai paprastas dalykas. Svarbiausia – nepersistengti ir klausytis savo augalų. Jos tikrai „pasakys”, ko joms reikia, reikia tik mokėti pastebėti ženklus.
Atminkite: geriau tręšti mažiau, bet reguliariai, nei retai, bet daug. Tujos mėgsta stabilumą ir nuoseklumą. Pradėkite nuo paprastų kompleksinių trąšų spygliuočiams, stebėkite, kaip reaguoja jūsų augalai, ir palaipsniui tobulinkite savo „receptą”.
Ir dar vienas patarimas – veskite paprastą dienoraštį. Užsirašykite, kada ir kuo tręšėte, kaip augalai reagavo. Po metų-kitų turėsite puikų vadovą, pritaikytą būtent jūsų sąlygoms ir jūsų tujoms. Juk kiekvienas sodas yra unikalus, kaip ir jo šeimininkė.
