Kelionė į eurozoną: kaip viskas prasidėjo
Prisimenu tą 2015-ųjų sausio 1-ąją – buvo šalta, sniegas žvilgėjo, o mes, lietuvės, atsikėlėme jau su eurais piniginėse. Po 25 metų su litu atsisveikinome ir tapome pilnateisėmis Europos Sąjungos narėmis ne tik politiniu, bet ir ekonominiu požiūriu. Tačiau šis sprendimas nebuvo priimtas per naktį – kelias į eurą truko beveik dešimtmetį.
Dar 2006 metais Lietuva pirmą kartą bandė įstoti į eurozoną, tačiau infliacija buvo per didelė – trūko vos 0,1 procento taško. Tada daugelis iš mūsų net nežinojome, kas tai reiškia, bet ekonomistai aiškino, kad šalis dar nepasiruošusi tokiam žingsniui. Reikėjo palaukti, susitvarkyti su ekonomika ir įrodyti, kad galime gyventi pagal griežtus europos standartus.
2014-ųjų vasarą oficialiai buvo paskelbta, kad Lietuva nuo 2015 metų pradžios pereis prie euro. Prisimenu, kaip draugės diskutavo – vienoms tai atrodė kaip didžiulis žingsnis į priekį, kitoms kėlė nerimą dėl kainų kilimo.
Pirmieji mėnesiai su nauja valiuta
Sausio pradžia buvo tikras iššūkis. Parduotuvėse stovėjome su skaičiuotuvais, bandydamos perskaičiuoti, ar tikrai tas jogurtas dabar kainuoja tiek pat, kiek anksčiau. Kursas buvo 3,4528 lito už eurą – skaičius, kurį daugelis iš mūsų išmoko atmintinai.
Bankai dirbo viršvalandžius, bankomatus nuolat papildydavo naujais banknotais. O mes mokėmės atskirti tikrus eurus nuo netikrų – juk anksčiau su šia valiuta susidurdavome tik keliaudamos. Dabar reikėjo išmokti pažinti kiekvieną monetą, kiekvieną banknotą.
Ypač sunku buvo vyresnio amžiaus moterims. Mano mama kelias savaites nešiojosi su savimi mažą užrašų knygutę, kurioje buvo užsirašiusi dažniausiai perkamų prekių kainas eurais. „Kad neapgautų”, – sakydavo ji, nors iš tiesų daugelis prekybininkų buvo sąžiningi ir net padėdavo pirkėjams perskaičiuoti.
Kaip pasikeitė mūsų pirkimo įpročiai
Vienas didžiausių pokyčių palietė tai, kaip mes suvokiame pinigų vertę. Su litais buvome įpratusios operuoti didesniais skaičiais – už kavą mokėdavome 4-5 litus, už duoną – apie 3 litus. Su eurais viskas tapo „mažiau” – ta pati kava kainavo 1,20-1,50 euro, duona – apie eurą.
Iš pradžių atrodė, kad viskas atpigo, bet tai buvo tik psichologinis efektas. Tiesą sakant, daugelis prekių net šiek tiek pabrango, nes verslininkai naudojo progą suapvalinti kainas aukštyn. Tas 3,45 lito produktas tapo ne 1 euro, o 1,10 ar net 1,20 euro.
Ypač tai paveikė smulkius pirkinius. Anksčiau už saldainį mokėdavome 50 centų (lito), dabar – 20 euro centų, kas iš esmės buvo tas pats, bet psichologiškai atrodė pigiau. Dėl to daugelis pradėjo dažniau pirkti smulkmenas, o mėnesio pabaigoje stebėjosi, kur dingo pinigai.
Kelionės ir apsipirkimas užsienyje
Čia euras davė didžiausią pliusą! Prisimenu, kaip anksčiau, ruošiantis kelionei į Europą, turėdavome ieškoti, kur iškeisti litus į eurus, skaičiuoti keitimo mokesčius, nerimauti dėl kursų svyravimų. O grįžusios – vėl tas pats rūpestis su likučiais eurų.
2015-ųjų vasarą pirmą kartą išvykau į Italiją jau su eurais piniginėje. Kokia tai buvo laisvė! Jokių keityklų, jokių skaičiavimų. Matai kainą – iš karto supranti, ar brangu, ar ne. Apsipirkimas tapo daug paprastesnis ir malonesnis.
Internetiniai pirkimai irgi pasikeitė. Anksčiau, užsisakydamos prekes iš užsienio internetinių parduotuvių, turėdavome skaičiuoti ne tik prekės kainą, bet ir banko keitimo mokestį. Dabar – tiesiog perki ir tiek. Tai ypač palengvino gyvenimą toms, kurios mėgsta apsipirkti užsienio internetinėse parduotuvėse.
Darbo rinka ir atlyginimai
Euro įvedimas sutapo su ekonomikos augimu, todėl daugelis pajuto teigiamus pokyčius. Atlyginimai, perskaičiuoti į eurus, iš pradžių atrodė labai maži – vietoj 2000 litų gaudavome apie 580 eurų. Bet pamažu darbo rinka prisitaikė, ir atlyginimai pradėjo augti.
Ypač tai paveikė moteris, dirbančias tarptautinėse kompanijose. Tapo lengviau palyginti savo atlyginimą su kolegių iš kitų ES šalių, derėtis dėl algos, planuoti karjerą europiniame kontekste. Daugelis draugių pasakoja, kad euro įvedimas padėjo joms pajusti esančias tikromis europiečių.
Taip pat pasikeitė ir santaupų kultūra. Su eurais tapo lengviau investuoti į tarptautinius fondus, pirkti užsienio akcijas, planuoti pensiją europiniame kontekste. Nors ne visos iš mūsų tuo pasinaudojome, bet galimybė atsirado.
Technologijų plėtra ir mokėjimo būdai
Euro įvedimas sutapo su didžiuliu technologijų šuoliu. 2015-aisiais dar mokėjome grynaisiais, bet jau buvo aišku, kad ateitis – už korteles ir mobiliuosius mokėjimus. Euro banknotai ir monetos buvo paskutinė „fizinė” valiuta, kurią daugelis iš mūsų naudojo kasdien.
Dabar, praėjus beveik dešimčiai metų, matome, kaip euras palengvino skaitmeninių mokėjimų plėtrą. Visos europinės mokėjimo sistemos veikia sklandžiai, galime naudoti savo korteles bet kurioje ES šalyje be jokių papildomų mokesčių.
Ypač tai patogu mamoms, kurios keliauja su vaikais. Anksčiau reikėjo nešiotis grynuosius pinigus, dabar užtenka kortelės ar net telefono. Vaikai irgi greičiau išmoksta skaičiuoti eurais – jiems tai natūralu, nes kitos valiutos jie ir nežino.
Mūsų naujoji finansinė realybė
Šiandien, po beveik dešimties metų su euru, sunku įsivaizduoti gyvenimą su litais. Jaunoji karta, kuri mokyklą baigė jau euro laikais, apie litus žino tik iš istorijos vadovėlių. O mes, kurios patyrėme abu periodus, galime palyginti ir įvertinti pokyčius.
Euras davė mums stabilumą ir pasitikėjimą. Nors kartais pasiilgstame litų su gražiais lietuviškais simboliais, pripažįstame, kad ekonomiškai šis sprendimas buvo teisingas. Mūsų perkamoji galia augo, galimybės plėtėsi, o gyvenimas tapo patogesnių.
Žinoma, ne viskas buvo rožėmis klota. Kai kurios prekės pabrango, teko iš naujo mokytis skaičiuoti, prisitaikyti prie naujų kainų. Bet bendras rezultatas teigiamas – tapome pilnateisiais europiečiais, o tai atvėrė duris į platesnes galimybes tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime.
Šiandien euras – tai ne tik valiuta, bet ir mūsų tapatybės dalis. Mes esame europiečių, ir mūsų pinigai tai patvirtina kiekvieną dieną.
